Stručiai

Šiandien ryte šnekėjomės telefonu su Gintaru (mano draugas). Diskutavome apie žmones, pagalbą vienas kitam, apie šį blog‘ą. Papriekaištavo jis man, jog per daug negatyvios informacijos čia pridėta. Esą visuomenė ir taip sudirgusi, geriau jau ką nors „gražaus“ parašyti, daugiau sėkmingų istorijų. Nežinau. Gal ir per daug tokių, makabriškų scenarijų čia pateikiau. Pažįstu žmonių, kurie sako, jog apie blogus gyvenimo aspektus nereikia kalbėti, matykime tik šviesią pusę. Neturiu tikslo žaisti žmonių emocijomis, o kad jos kyla, tai tiesiog tema tokia- nepaliekanti abejingų. Norisi įvardinant problemą, pasiūlyti ir galimybę. Juk nuėjęs pas odontologą pradžioje leidi konstatuoti danties kariesą, kad kartu priimtumėte sprendimą dėl pagalbos ir gydymo. Užsimerkę ar įkišę galvas į smėlį netapsime pozityvūs bei laimingi. Geresnis gyvenimas- tai ne deklaracija, o nuolatinės pastangos pirmiausia aplink save daryti pasaulį saugesnį, geresnį. Kai šneku apie pirmos pagalbos teikimą, aš noriu rasti pusiausvyrą tarp sovietmečio tipo problemos neigimo ir dabartinio mėgavimosi nelaimingomis istorijomis. O nuo kiekvieno iš mūsų požiūrio priklauso, kokiame kontekste bus įvertinta šio žiniatinklio informacija. Aš priemu bet kokią nuomonę, gal tik su abejingais žmonėmis sunkiau rasti kalbą. Bet tikiu, jog tokių daug nėra, kitaip nebūtų tiek daug sėkmingų ir įkvepiančių istorijų apie išgelbėtas žmonių gyvybes.

P.S. O kaip vertinti tokią informaciją. Kaip gasdinimą ar kaip patarimą? Nors ar yra skirtumas, kaip tai pavadinsime, jei žinosime, jog tokiu būdu bus išgelbėta kažkieno kūdikio ar vaiko gyvybė.